LDK bendruomenės prisijungė prie Lenkijoje įkurtos, visas bendruomenes vienijančios aukščiausios savivaldos institucijos – Keturių žemių Vaado (Vaad arba Arazot, 1583). 1623 m. trijų įtakingiausių LDK bendruomenių – Brastos, Gardino ir Pinsko atstovai, įkūrė LDK bendruomenių sandraugą – Lietuvos Vaadą.
Vėliau kaip didžiosiomis (šventosiomis) bendruomenėmis, turinčiomis savo apygardas ir tiesiogiai siunčiančioms atstovus į Lietuvos Vaadą buvo pripažintos Vilniaus (1652) ir Slucko (1691) bendruomenės. Vaado kaip aukščiausios savivaldos institucijos įgaliojimai buvo reglamentuoti pirmajame, Brastoje vykusiame Lietuvos Vaado susirinkime. Per veikimo laikotarpį nuo 1623 iki 1764 m. Lietuvos Vaadas rinkosi 33 kartus, įvairiose bendruomenėse. Žinoma, kad pirmuosius tris kartus Vaadas posėdžiavo Brastoje, o XVII a. bendruomenių atstovai daugiausia kartų rinkosi Selcuose, 1694 m. Vaado posėdžiai vyko Valkininkuose, o paskutiniajame Vaade dirbę bendruomenių atstovai posėdžiavo Slucke (1761). Lietuvos Vaado susirinkimų periodiškumą – kas tris metus, galima pastebėti tik XVII a., kuomet jo veikla buvo intensyviausia (net 26 susirinkimai). Vėliau pasyvėjant institucijos veiklai, ilgėjo ir pertraukos (iki 14 metų) tarp susirinkimų, nebesilaikyta periodiškumo.
Pagrindiniai Vaado atstovai – tai penkių Didžiųjų (Šventųjų) bendruomenių rabinai ir jų apygardų vyresnieji bei kitų bendruomenių rinkti atstovai. Siekdami geresnio savo interesų atstovavimo Vaade kahalai jungėsi į apygardas. Ryškiausias kahalų apsijungimo pavyzdys yra Mstislavlio, Oršos ir Vitebsko pavietų bendruomenių apygarda, vadinamoji Gudijos sinagoga. Kahalų ir apygardų organizacinė struktūra LDK buvo labiau centralizuota nei Lenkijos Karalystės žemių.
Vaado susikūrimas užbaigė autonomiškos žydų savivaldos institucijos klostymąsi. Lenkijos ir Lietuvos Vaadų veiksmingumu buvo suabejota tuomet, kai dėl įsiskolinimų šios institucijos nebuvo pajėgios vykdyti savo pagrindinės funkcijos santykiuose su valstybe – užtikrinti mokesčių iš žydų surinkimo. Abiejų Tautų Respublikos konvokacinis seimas 1764 m. panaikino Lenkijos ir Lietuvos Vaadų veikimą ir reformavo žydų apmokestinimo sistemą ( “Žydų pagalvės” (“Poglównie Żydowskie”) konstituciją). Lenkijos ir Lietuvos Vaadai buvo apkaltinti sukčiavimu, pinigų švaistymu, mokesčių nuo valstybės slėpimu ir žalingumu visuomenei, oligarchija ir net kenkimu žydų bendruomenei.
Panaikinus Vaadus, svarbiausia žydus administruojančia institucija tapo kahalai, perėmę kolektyvinę žydų atsakomybę už mokesčių surinkimą, o XVIII a. pabaigoje dar ir už skolų privatiems asmenims ir vienuolijoms sugrąžinimą.
Lietuvos Vaado kaip aukščiausios žydų savivaldos institucijos veikla aprėpė visus bendruomeninio gyvenimo aspektus, teismines, fiskalines, socialines, ūkio problemas, kultūrinį ir religinį gyvenimą. Svarbiu žydų savivaldos raiškos požymiu buvo valstybės teismų sistemai nepavaldūs bendruomenės teismai (hebr. beit din). Juose taikomu teisės šaltiniu buvo Halacha. Benduomenės teismuose buvo sprendžiamos tik bylos tarp dviejų žydų (mišrios bylos, pavyzdžiui, tarp krikščionio ir žydo, nagrinėtos valstybinio teismo instancijose). Valstybės aktualizuota Vaado veiklos sfera buvo žydams paskirtų valstybės mokesčių išskirstymas bendruomenėms, atsižvelgiant į jų mokumą ir mažiau kreipiant dėmesį į įtakingumą ir reikšmingumą savivaldos struktūrose.
Vaadas, atstovaudamas bendruomenės interesus valstybėje, veikė kaip tarpininkas tarp žydų bendruomenės ir krikščioniškosios visuomenės dalies. Jo paskirti bendruomenės atstovai (štadlanai) rūpinosi privilegijomis ir jų patvirtinimais, stengėsi sustabdyti žydams nepalankių įstatymų priėmimą ar ėmėsi antižydiškų išpuolių prevencijos.
Žydų savivaldos struktūroje nebuvo atskirta įstatymus leidžiančioji ir vykdomoji valdžia, todėl Vaade priimtų sprendimų įgyvendinimu kasdieniame gyvenime rūpinosi apygardinių bendruomenių vyresnieji. Reglamentuojant bendruomenės gyvenimą buvo atsižvelgiama į visuomenės nuotaikas ir valstybėje galiojančius įstatymus, ypač varžančius žydų galimybes. Pavyzdžiui, dėl nuolatinių bajorų reikalavimų ir seimuose priimtų draudimų žydams samdytis krikščionis tarnus, Vaadas taip pat priėmė nutarimą ribojantį krikščionių samdą žydų namuose. Šiuo sprendimu buvo leista vieno namo gyventojams, neatsižvelgiant į tai kiek jame gyvena šeimų, samdyti tik vieną krikščionę tarnaitę. Buvo ir kitas Vaado priimto, žydams nepalankaus apribojimo, motyvas: žydų namuose dirbantys krikščionys, kaip iš arti matantys žydų buitį, gana dažnai liudydavo bylose dėl kaltinimų ritualinėmis žmogžudystėmis. Šį ir kitus Vaado sprendimus lėmė grupė aplinkybių – tai valstybėje galiojantys įstatymai, reakcija į visuomenės nuotaikas ir baimė ją provokuoti, noras optimalizuoti santykius su krikščionimis ir palengvinti žydų būtį. Kiekybiškai didžiausia Vaado nutarčių grupė yra sprendimai ginantys LDK žydų ūkinius interesus. Vaadas ne tik ribojo imigrantų iš kitų valstybių (tarp jų ir Lenkijos) kūrimąsi ir ūkinį aktyvumą, bet ir reguliavo tarpusavio konkurenciją.
Add Comment