Rusijos Imperija ženkliai skyrėsi nuo Lietuvos-Lenkijos valstybės savo teisine ir socialine sąranga. Luomų (“soslovie”) sistema čia gyvavo tik nuo Petro I (1672-1725) valdymo metu vykdytų reformų. Prijungtų Lietuvos – Lenkijos valstybės sričių luominė sistema buvo įjungta į Rusijoje beiklostančias analogiškas socialines struktūras, turėjusias savo privilegijas ir teises. Jau XIX a. antrajame dešimtmetyje luomo definicija išplito, kaip žyminti kultūrį bei teisnį atskirumą. Kopijuodama vakarietiškus miestų ir amatų plėtros skatinimo modelius carienė Jekaterina II (1729-1796), be kita ko, 1780 m. įsakė naujuosius pavaldinius žydus registruoti kaip miestiečius ir pirklius. Šis sprendimas buvo fomalus, nes po senovei didelė dalis žydų gyveno miesteliuose ir vertėsi tradiciniais verslais kaimo vietovėse.
Kahalo institucijos išlaikymas ir toliau buvo vienu svarbiausių Rusijos imperijos politikos žydų atžvilgiu bruožų. Pirmasis 1804 m. Žydų statutas išlaikė žydų bendruomenių teisinę autonomiją ir kahalo struktūrą. Vienintele teisine naujove buvo teorinis leidimas žydams studijuoti įvairaus lygio ne žydiškose mokymo įstaigose.
Valdant Nikolajui I (1796 – 1855) kahalo institucijos vaidmuo dar labiau sustiprėjo, nes nuo 1827 m. kahalas tapo atsakingu ir už rekrūtų prievolės įgyvendinimą Išimtys buvo taikomos tik žydų pirkliams, kurie sudarė vos 10 nuošimčių visų Imperijoje gyvenusių žydų. Iki šio sprendimo žydai vietoje karinės tarnybos mokėjo tam tikrą mokestį. Rekrūtų prievolės perkėlimas ant bendruomenės pečių pagilinio ir taip aštrius turtinius, religinius santykius, sukėlė konfliktus šeimose. Pavyzdžiui, dažnai vietoje pasiturinčio žydo miestiečio sūnaus į rekrūtų tarnybą buvo išsiunčiamas jo neturtingas giminaitis. Dėl grupės socialinių veiksnių (turtinės nelygybės, socialinio statuso) labiausiai pažeidžiamais buvo bendruomenės skurdžiausi ir silpniausi. Manoma, kad dėl rekrūtų prievolės susilpnėjo žydų bendruomenės elito (rabinų, tradiciškai kahalus kontroliuojančių šeimų) saitai su paprastais bendruomenės nariais.
Bandymų pakeisti žydų statusą buvo ne tik Nikolajaus I kareivinėse. Grafas Pavelas Kiseliovas (1788 – 1872) buvo vienu iš tų, kurie rengė baudžiavos panaikinimo planus. Jis aiškino, kad vien karinės tarnybos neužtenka tam, kad žydai būtų sėkmingai integruoti į Rusijos socialinę santvarką. Jo nuomone, reikėjo pakeisti žydų dvasines ir kultūrines vertybes. Tokius bruožus kaip fanatizmas, atskirumas, fizinio darbo vengimas, P.Kiseliovas tikėjosi įveikti švietėjiška veikla. Pirmiausia veikiant per rabinatą ir mokyklas. Kaip svarbiausias šių planų trukdis buvo įvardytas kahalas, kurį buvo numatyta panaikinti, žydų apmokestinimą ir administravimą patikint miestų taryboms.
Pagal P. Kiseliovo politinę programą iš bendruomenės ir kahalo rankų turėjo būti atimtos ir kitos sferos. Įgyvendinant “Komisijos” parengtą projektą buvo įsteigtos pirmos specialios pradinės mokyklos žydams bei dvi valstybės remiamos rabinų seminarijos – Vilniuje ir Žytomire. Įpratę pačios sau pasirinkti rabinus, žydų bendruomenės atsisakė šias naujas valdžios remiamas mokyklas baigusių rabinų paslaugų. Rabinų seminarijų absolventai buvo priversti imtis korepetitorių darbo arba bandyti įsidarbinti valstybinėse administracijos įstaigose (leidinių hebrajų ar jidiš kalbomis cenzoriais ir pan.). Nesėkmės lydėjo ir valstybės remiamą pradinio išsilavinimo sistemą žydams. Dėl neefektyvių programų, dėstymo rusų kalba, kurios moksleiviai nemokėjo, mokytojų nepagarbos žydų papročiams, pradinių mokyklų nebaigdavo iki 83 proc. mokinių.
1844 m. kahalo institucija buvo formaliai panaikinta, tačiau ji veikė ir toliau, valstybės atžvilgiu nelegaliai: žydų bendruomenės ir toliau per kahalą mokėjo mokesčius, siuntė rekrūtus į kariuomenę.
Panaikinus kahalą į viešos politikos areną kovai dėl žydų teisių išėjo publicistai, turtingi žydų pirkliai, rašę peticijas ir siekę lygių su kitais pavaldiniais teisių žydams. Ši veikla ne tik padėjo sėkmingiau įgyvendinti lygiateisiškumo siekius, bet ir dar labiau prisidėjo prie tradicinių bendrabūvio formų silpnėjimo ir kahalo instituto nykimo. Oficiali retorika nukreipta prieš kahalą sudarė neatsiejamą anisemitinės propagandos Rusijos visuomenėje dalį. Vilniuje buvo išleista (1869) antižydiško pobūdžio apsikrikštijusio žydo Jokūbo Brafmann‘o knyga “Kniga kahala” (Kahalo knyga), joje be kita ko kritikuojama ir kahalo institucija. Šis autorius teigė, kad kahalai ne tik neteisėtai egzistuoja, bet ir yra žydų tarptautinio sąmokslo, siekiančio destabilizuoti carinį rėžimą, dalis.
Nors daugeliui žydų kahalas išliko tradicionalizmo sinonimu, bendruomenė neatpažįstamai pasikeitė. Pakito kahalo kompetencijos ribos, jis buvo nušalintas nuo aktualių pasaulietinių problemų sprendimo. Tokiomis aplinkybėmis vis didesnį autoritetą įgavo rabinatas, kuris naudojosi neformalia įtaka savo galiai didinti. Varžymasis ir nesutarimai dėl įtakos leido valstybinei valdžiai kištis į bendruomenės vidaus reikalus.
Po 1917 m. vasario mėn. revoliucijos, bendruomenių aktyvistai surengė “Visos Rusijos žydų kongresą”, jame turėjo būti padėti pamatai “demokratinių” žydų bendruomenių ir jų institucijų atsiradimui. Tačiau po 1917 m. spalio mėn. revoliucijos šiems planams nebuvo lemta išsipildyti.
Add Comment