Vykstant I pasauliniam karui prasidėjo reikšmingas lietuvių – žydų bendradarbiavimas, besikuriančios Lietuvos valstybės labui. Po Nepriklausomybės atgavimo buvo numatyta sukurti pasaulietines žydų bendruomenes su jų institucijomis – savotiškomis kahalo kopijomis, jos turėjo tapti žydų gyvenimo centru ir administruoti visą žydų gyvenimą. Šios iniciatyvos buvo sėkmingos. Žydų autonomija ėmė veikti paskelbus įstatymą dėl žydų bendruomenių apmoketinimo (1920). Autonomijos institucijų kompetencijai buvo priskirti žydų bendruomenių ekonominiai, socialiniai, kultūriniai ir švietimo klausimai. Įsteigtas Žydų reikalų ministro postas be portfelio taip pat buvo laikomas integralia žydų autonomijos dalimi. Iki šiol istoriografijoje dažnai žydų autonomijos laikotarpis 1920 – 1925 klaidingai vadinamas žydų “aukso amžiumi” Lietuvoje.
1924 – 1925 m. Lietuvos politinio elito tarpe buvo suvoktas pasirinktojo kelio neperspektyvumas, sekuliari žydų autonomija su visomis jos institucijomis buvo laipsniškai panaikinta. Pirmuoju žingsniu buvo Žydų reikalų ministro be portfelio institucijos panaikinimas. Autonomijos atšaukimą palaikė didžioji dalis žydų religinių bendruomenių, jiems oponavo tiktai sionistinės pakraipos politinės jėgos. Panaikinus autonomiją liko vienintelis valstybės pripažintas bendruomenės tipas – tai religinė bendruomenė.
Lenkijos valdomame tarpukaryje Vilniaus krašte, žydų bendruomenių institucijose ir administravime dar buvo likę daug luominės santvarkos likučių. Jie galutinai buvo panaikinti Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą (1939 – 1940). Vilniaus krašte kaip ir “Kauno Lietuvoje” buvo išrinktos lokalios sinagogų tarybos, o pasaulietinės bendruomenės buvo panaikintos.
Add Comment