Chederis

Vyrai taip pat privalėjo išmokti skaityti. Dalyvavimui religinėse apeigose privaloma buvo mokėti skaityti. Dar daugiau, studijos būdavo laikomos svarbiausiu religiniu veiksmu, arba micva. Kuriam atlikti buvo reikalaujama ne tik perskaityti tekstą, bet ir giliau jį suprasti. Skaityti berniukai išmokdavo chederiuose, kuriuose buvo tenkinami du šeimos ir bendruomenės poreikiai: berniukai buvo mokomi skaityti, tėvai gaudavo galimybę eiti į darbą. Mergaitės, dėl esančio lyčių suskirstymo modelio, galėjo likti namuose ir padėti atlikti namų ruošos darbus, o berniukai neturėjo šiai veiklai trukdyti ir, todėl juos reikėjo prižiūrėti. Esant tokia situacijai vos tik pasinaudoti tualetu išmokusius berniukus pavergę tėvai leisdavo į mokyklą – tai buvo praktinis sprendimas. Berniukų mokymas chederiuose prasidėdavo vos tik jiems sukakdavo treji, akivaizdu, kad iki rimtų studijų jiems dar būdavo labai toli.

Chederiai buvo privačios viename kambaryje įrengtos mokyklos, už mokymąsi kuriose tėvai tiesiogiai mokėdavo atlygį mokytojui. Didžioji dalis žydų buvo neturtingi ir turėdavo daug vaikų, todėl mokestis, kurį tėvai pajėgdavo sumokėti už mokslą, būdavo nedidelis; o atitinkamai ir melamedų alga buvo maža. Ši aplinkybė lėmė tai, kad mokytojo profesija tapdavo paskutine išeitimi tiems vyrams, kuriems nesisekdavo kitose gyvenimo srityse; paprastai jie nebuvo sėkmingi ir pedagoginėje veikloje. Kaip ten bebūtų, jie neturėjo kito pasirinkimo, o skurdo prislėgti tėvai taip pat negalėdavo rinktis, nes talentingų mokytojų būdavo labai nedaug, jų užmokesčiai buvo didesni, o tai savo ruožtu daugeliui tėvų buvo pakeliama. Švietimas buvo tarsi vieša prekyvietė. Galintys mokėti daugiau ir tie, kurie mokslui aukodavo kitų sričių sąskaita, mokydavosi pas geresnius mokytojus, o didžioji dauguma tokios galimybės neturėjo. Moterys buvo vienas iš galimų kvalifikuotų mokytojų šaltinis, tačiau dėl nevienodų lyčių teisių, joms buvo uždrausta mokyti jaunus berniukus.

Kaip jau buvo minėta, mokymasis chederyje prasidėdavo nuo maldaknygės skaitymo, kurį sekdavo Toros su Raši komentarais studijos. Mokiniai nekalbėjo hebrajiškai, o tik jidiš, todėl šiame etape jie pradėdavo mokytis ir hebrajų kalbos. Tiesa, kalbos mokymasis apsiribodavo Toros bei Raši ištraukų mokymusi atmintinai bei jų standartiniu vertimu. Be abejonių, tai nebuvo efektyvus kalbos mokymo būdas. Vis dėlto, sėkmingam kalbos mokymui reikia talentingų mokytojų, o didžioji melamedų dauguma nebuvo gabūs pedagogai, todėl mokymasis atmintinai buvo praktiškiausias sprendimas.

Kai kurie tėvai būdavo būtų norėję, kad jų vaikai mokytųsi aritmetikos ir rašto, tačiau chederiuose tokie įgūdžiai paprastai nebuvo ugdomi. Chederiuose mokslas buvo kreipiamas į šventųjų raštų studijas, bet ne į gebėjimų, kurie leistų užsidirbti pinigus ugdymą. Praktiškesniu atžalų išsilavinimu besirūpinantys tėvai papildomai samdydavo mokytojus, jie būdavo vadinami šraiberiais.

Vėliausiai iš visų tekstų chederyje būdavo mokomasi Talmudo. Tai be galo sudėtingas ir sunkus tekstas, kuris ir skatina, ir reikalauja. Didžioji dauguma berniukų, kurie studijuodami Talmudą chederyje praleisdavo keletą metų, taip ir neįgydavo įgūdžių savarankiškai išnagrinėti nors vieną Talmudo puslapį. Tokią situaciją lėmė tai, kad trūko kvalifikuotų mokytojų, chederiai buvo perpildyti, nebuvo mokymo priemonių, pavyzdžiui aramėjų – jidiš kalbų žodynų. Vienas dalykas, kurį berniukai tikrai įsisavindavo, buvo tai, jog Talmudas yra be galo sunkus tekstas, o Talmudą perpratusi mažuma – dažniausiai tai berniukai, kuriems teko laimė lankyti vieną iš nedaugelio gerų chederių – turi būti didžiai gerbiama.

Sulaukus trylikos, studijos chederyje būdavo nutraukiamos. Tai lemdavo ne bar micva ceremonija, bet tai, kad berniukai tapdavo pakankamai suaugusiais pradėti mokytis amato ar profesijos. Įprastas mokymosi būdas – tapti pameistriu arba mokytis bedirbant. Dirbdami priežiūroje ar stebėdami įgudusius darbininkus berniukai ruošdavosi savo savarankiškai ateities veiklai. Dalyvauti bendruomenės veikloje, kuriai reikėjo mokėti skaityti, jiems išsilavinimo užtekdavo, o papildomos žinios daugeliui berniukų nebūtų davę jokios praktinės naudos.

Pažangesni mokiniai galėjo tęsti mokslus beit midraše ar vėliau – ješivoje. Šiose bendruomenės išlaikomose struktūrose už mokslą mokėti nereikėjo, be to, mokiniams buvo teikiama finansinė parama, kuri minimaliai padengdavo jų poreikius. Karta iš kartos ši sistema žydų bendruomenėje ugdydavo mokslininkus ir rabinus. Šios sistemos pagrindas – nuolatinis Talmudo studijoms gabių ir iškilti trokštančių talentingų jaunuolių išsiugdymas. Kitą vertus, nebuvo per didelės jų pasiūlos, kuri pranoktų ribotus Talmudo studentams išlaikyti skirtus išteklius. Iš dalies neaukštas chederių Talmudo mokymo lygis buvo sėkmingas, nes jis apsaugodavo švietimo sistemą nuo perkrovos. Nekildavo žydų tapatybės ar identifikacijos su judaizmu klausimai, todėl menkos Talmudo studijos neįtakojo religinės tapatybės.

Lietuvos žydų bendruomenėje ir moterų, ir vyrų švietimo struktūra karta iš kartos liko veiksminga ir sugebėjo išlaikyti pakankamą žinių ir studijų įgūdžių lygį. Žydų švietimas ne mažiau sėkmingai įtakojo ir socialinę tvarką: bendruomenėje buvo reiškiama didžiulė pagarba mokytiems žmonėms. Švietimo sistema buvo gilaus Lietuvos žydų atsidavimo Toros ir jos vertybių studijoms atspindys. Tuo pačiu jis turėjo ir pagedaujamą praktinį efektą, nes daugeliui moterų suteikdavo galimybę dirbti. Lietuvos žydai gyveno realiame gyvenime, todėl ir jų mokslas buvo realus.