Šabas – diena, kuomet kas savaitę yra atnaujinamas ryšys su Aukščiausiuoju ir primenami Jo nuopelnai visai žmonijai (pasaulio sukūrimas) bei Izraelio tautai atskirai (išėjimas iš Egipto). Bet kokiu atveju, “šeštadienis – diena, skirta Viešpačiui, tavo Dievui”. Abu šiuos šabo šventimo pagrindimus kas savaitę primena šeimos galva, dalyvaujant visiems šeimos nariams bei svečiams ir laiminant vyno taurę – kiduš. [iliustracija: Rokiškio šabo taurė]
Tiesa, darbo nutraukimas dar nereiškia visiškos neveiklos. Šabo dieną būdavo įprasta ypač įsigilinus studijuoti Talmudą, tėvai tai darydavo kartu su savo vaikais. Apmąstydami “darbo” reikšmę, žydų išminčiai rėmėsi tuo, jog šabo dieną Aukščiausiasis nustojo dirbęs. Talmude yra išskiriami 39 “draudžiamų darbų prototipai” arba “darbų tėvai”, kuriems priklauso užsiėmimai ir amatai, susiję su Sandoros uždangos atidengimu dykumoje bei šventikų drabužių ir atributų gaminimu, apie ką pasakoja ir Išėjimo knyga. Šabo metu negalima kurti nieko nauja (pvz., skaityti galima, o rašyti – ne). Be “darbų” šabo dieną draužiami ir visi kasdieniai reikalai: draudžiama prekyba, verslas, pokalbiai apie politiką, kitos dienos planavimas, ruošimasis kelionei ir kt.
Draudimo dirbti šabo metu išimtis galioja tuo atveju, jei iškyla pavojus gyvybei ir sveikatai. Talmudo išminčiai suformulavo principą: “Pavojus gyvybei yra svarbiau už šabą”. Būtinu atveju Izraelio Gynybinės, Pasienio ir Valstybinės saugumo kariuomenės kareiviams yra leidžiama nešti ginklus, važiuoti ir t.t.
Šabas – šventės ritualai
Šabui yra skirta daugybė liturginių himnų, liaudies dainų, poetų ir rašytojų kūrinių, labiausiai jaudinančių žydų atsiminimų puslapių. Šabo epitetai – “karalienė”, “jaunoji”. Pirmiausia tai paaiškinama tuo, jog šabo dieną yra atnaujinami šeimos ryšiai, atsiveria erdvė bendravimui su artimaisiais ir draugais. Paruošusios šabo vakarienę, moterys uždega žvakes – arba dvi (dėl dviejų priesakų: “atsiminti” ir “švęsti” šabą) arba tiek, kiek yra šeimos narių.
Grįžęs iš sinagogos vyras palaimina savo vaikus, o bendros vakarienės metu savo žmonos garbei iš maldaknygės skaito himną “Dorybingoji moteris”. Paruoštas šabo stalas – tai geriausias valgis, gražiausi indai, staltiesė ir servetėlės, kuriomis pradžioje yra uždengtos dvi chalos. Vakarienės metu skambėdavo šabo giesmės; buvo įprasta kalbėti Toros temomis. [iliustracija: kiaušininės taurės smilkalų dėžutės iš]
Į šabo vakarienę būdavo įprasta kviesti svečius. Anksčiau tai būdavo vargšai, neturtingi religinės akademijos studentai arba atvykę žydai, kuriuos šabas užklupdavo toli nuo namų. Šabo maldos sinagogoje tęsdavosi ilgiau nei paprastomis dienomis. Aišku, laiko likdavo ir tam, kad tiek fiziškai, tiek dvasiškai galėtum atsigauti po savaitės darbų. Visa, kas vykdavo šabo dieną, turėjo teikti malonumą. Jei gedulo ar pasninko diena pasitaikydavo šabo dieną, juos atidėdavo.
Add Comment